Rugsėjo 26 d. Londone, Karališkojoje Menų akademijoje, atidaryta turbūt žymiausio (bei žinomiausio) šių dienų skulptoriaus Anish Kapoor retrospektyvinė paroda, apžvelgianti jo 30-ies metų kūrybinį kelią. 

Apie tokią garbę svajoja daugelis menininkų, ir ne tik Didžiojoje Britanijoje. Kokie darbai pelnė tokią reputaciją bei Ternerio premiją (1991m.), Venecijos bienalės prizą (1990m.), Jungtinės Karalystės Komandoro titulą (2003m.) bei Karališkosios Menų akademijos narystę šiam indų kilmės skulptoriui?

Pirmiausia Kapoor‘o skulptūros pribloškia dydžiu. Tai nėra tos rūšies menas, pro kurį gali praeiti nepastebėjęs.

Taratantara (1999m.) - 35 metrų aukščio kūrinys, instaliuotas Baltic Flour Mills‘e, Gateshed (Anglija). Marsyas (2202m.) - 150 metrų ilgio ir 10-į aukštų užimanti kraujo spalvos skulptūra, savotiška senovės Graikijos mito apie puikybę interpretacija (Marsyas buvo toks išdidus, jog drįso iškviesti į muzikinę dvikovą dievą Apoloną. Už tokį įžūlumą jam buvo nunerta oda), vos tilpusi į Tate Modern galerijos (Londonas) Turbine salę. Dangaus veidrodis (Sky Mirror) - gigantiškas 6 metrų pločio veidrodis iš nerūdijančio plieno plokščių, atspindintis dangų ir aplinką, kurioje stovi (tokiu būdu ‚nuleidžiantis‘ dangų žemyn). Pirmasis toks veidrodis pastatytas 2001m. Anglijoje, Notingame, šalia vietos teatro. Publikai ir pačiam skulptoriui ši idėja taip patiko, kad netrukus atsirado antrasis veidrodis - šįkart Niujorke, Rokfelerio centre, kur buvo pritaikytas gerokai didesnėms amerikietiškoms realijoms (t.y aplinkiniams dangoraižiams) atspindėti, ir siekė 10,6 metro diametrą (2006m.). Naujausias veidrodėlio pritaikymas - šiųmetiniame Braitono festivalyje (gaila, kad toks brangus - pirmasis veidrodis kainavo 900.000 svarų sterlingų. Gal būtume galėje užsisakyti vieną ir į Vilnių - vietoje nuostabiųjų VEKS‘o vamzdžių prie Neries...)

Beje, panašu, kad veidrodiniai paviršiai pastaruoju metu yra mėgstamiausia Anish Kapoor‘o medžiaga. Debesų vartai (Cloud Gate) - dar vienas ‚veidrodinis‘ kūrinys, įspūdingas ir dydžiu, ir kaina, ir forma. 10x20x30 metrų dydžio bei 110 tonų svorio nerūdijančio plieno skulptūrą, 2004 m. pastatytą Čikagos Tūkstantmečio parke (ir kainavusią 23 milijonus dolerių) vietos gyventojai meiliai vadina Pupele, nuostabiai atspindinčią tiek dangų, tiek aplinką. Pats Kapoor‘as teigia, jog siekė „pagauti Čikagos dangų - kad atrodytų, tarsi debesys plaukia vidun pro šiuos vartus..." Tuo tarpu aštrialiežuviai interneto komentatoriai nusprendė, kad Debesų vartai - puikus globalinio atšilimo termometras. Kai jie užvirs, reiškia, situacija visiškai prasta.

Parodos Krališkojoje menų akademijoje atidarymui Kapoor‘as taip pat pasirinko veidrodinio paviršiaus kūrinį - skulptūra Aukštas medis ir akis (Tall tree and the eye), iškilusi Akademijos kieme, atspindi aplinką, tačiau iškraipo įprastą vaizdą bei įprastinį regėjimo lauką (ir, tiesą pasakius, labiau panėšėja į krūvą helio dujų pripūstų balionų). 

Beje, grįžtant prie Braitono festivalio, reikia paminėti, kad šiemet Anish Kapoor tapo pirmuoju festivalio garbės meno vadovu, ir ta proga pristatė ne tik Dangaus veidrodį, bet ir tris kitas skulptūras: C kreivę, Kraujo ryšius (bendradarbiaudamas su rašytoju Salman Rushdie) ir 1000 vardų. Jos turėjo tokį pasisekimą, kad policijai teko užtverti eismą, ir reguliuoti lankytojų srautus, siekiant suvaldyti Kapoor‘o meną apžiūrėti ištroškusiųjų grūstis.

Tačiau dar visai neseniai pagrindinė Kapoor mėgstama spalva buvo raudona, o analizuojama ir kūriniuose atspindima tema - moteriškumas, moters kūnas, visos jame esančios ertmės, kraujas ir kraujavimas. Pats skulptorius teigė, kad tai jį domina visų pirma kaip abstrakcija; moteriškumo tyrinėjimų jis nesieja su moteriškomis formomis, o labiau su tamsiąja vaizduotės puse. Ironiškas, komercinis požiūris į meną - ne jo sritis.

Kitas Kapoor‘o meninės veiklos ir apmąstymų objektas - tam tikros rūšies architektūra, erdvė, kurią galima apibūdinti kaip religinę. Labiausiai jį domina negatyvi erdvė, tai yra erdvė, slypinti tuštumoje. Vienas objektų, sukurtas Vokietijoje, Kassel mieste, kas penkerius metus vykstančioje skulptūrų parodoje Documenta, buvo į bunkerį panašus pastatas, kurio viduje tvyrojo visiška tamsa, tik skylė grindyse švietė tarsi kilimas. Į jį vienu metu galėjo įeiti tik vienas žmogus. Vienas lankytojas, pralaukęs eilėje 45 minutes, ir pagaliau patekęs vidun, tiesiog įsiuto: „Aš daug ką esu daręs dėl šiuolaikinio meno - bet dar niekad nestovėjau šitiek laiko eilėje tam, kad pamatyčiaui ant grindų ištiestą kilimą!" Iš pykčio jis trenkė į tą ‘kilimą' savo akinius - ir žinoma, jie pradingo skylėje. Tada jis iš tiesų išsigando. "Štai kas mane iš tiesų domina - tuštuma, momentas, kai skylė virsta erdve, pilna tuštumos," sako skulptorius.

Anish Kapoor gimė 1954m. Indijoje, Mumbajuje, indo ir Irako žydės šeimoje. Tėvai svajojo, kad sūnus įgis rimtą specialybę, todėl leido į prestižinę Donn mokyklą, kurioje būsimasis menininkas įgijo, kaip pats teigia, „tikrai kosmopolitišką" išsilavinimą. Tėvai taip pat paskatino sūnų išvykti iš Indijos - pasaulio pamatyti. 19 metų Anish‘as atvyko į Londoną ir pradėjo mokytis Hornsey meno koledže. Tai buvo visapusiško išsilaisvinimo laikotarpis - taip pat ir nuo psichologinės įtampos, kamavusios jaunuolį nuo paauglystės. 1977m., kai Anish‘as baigė meno mokyklą, Britanijoje buvo gal 10 menininkų, sugebančių pragyventi vien tik iš savo meno. Anish‘as, kaip ir daugelis kitų, tikėjosi gauti mokytojo darbą, apsistojo vieno kambario bute ir pragyvenimui užsidirbdavo gamindamas baldus dekoratorei Nicky Haslam.
Ir tada, po poros metų nuvykęs į Indiją, jis pagaliau atrado sąsajas tarp savo darbų ir to, ką pamatė gimtojoje šalyje. „Tai buvo tam tikras požiūris į objektą. Aš kūriau objektus, susijusius su veiksmu, su ritualu. Tą beveik religinį veiksmą aš mačiau visur... Ir tai buvo be galo svarbus mano darbo patvirtinimas".

Ritualas menininkui svarbus iki šiol. Jis kasdien keliasi pusę šešių ryto, valandą medituoja, ir atvyksta į studiją, kur darbuojasi kartu su 25 padėjėjais, prieš aštuonias. Kasdien į darbą jis rengiasi tais pačiais drabužiais, ir net pietums valgo dažniausiai tą patį patiekalą. Pats sako, kad nuo rutinos nukrypti jam yra labai sunku. Taigi, visada geria juodą kavą, o sekmadieniais su šeima pietauja vis toje pačioje River Cafe, su kurios šeimininke Ruth Rogers ir jos vyru architektu Richard Rogers jį sieja sena, laiko patikrinta draugystė (beje, būtent šioje kavinėje atsiskleidė ir Jamie Oliverio talentas. Jei kada būsite Londone ir sumanysite paieškoti Oliverio ištakų, ar patikrinti, ką iš tiesų pietums valgo Anish Kapoor šeima, rekomenduojame užsisakyti River Cafe sukurtą desertą Šokoladinė Nemezidė. Sako, jį dievina visos Londono įžymybės).

Nors skelbiasi kuriantis objektus su paslaptimi, Kapoor nevengia filosofinio pobūdžio pamąstymų apie savo kūrybą. „Man visada atrodė, kad viskas mene yra iliuzija ir nerealybė. Pradėjęs dirbti su pigmentais, greit supratau, kad užklojus objektą pigmento sluoksniu, jis taris dingsta: didžioji jo dalis, tarsi ledkalnio, lieka paslėpta, nematoma."
Taigi labiausiai Kapoor‘ą domina nematoma gyvenimo pusė. Jam svarbu, kad žiūrovas nesugebėtų viso objekto aprėpti žvilgsniu, jis siekia dezorientuoti žiūrovą, sukelti jam specifinę būseną laiko ir erdvės atžvilgiu. Anksčiau skulptorius to siekė intensyvių pigmento spalvų pagalba, dabar pasitelkia veidrodinius, aplinką atspindinčius bei erdvę transformuojančius paviršius. Nuolatinis jo tyrinėjimų objektas - ta tamsybės dalelė, kurią kiekvienas nešiojamės savyje, tamsybė, artima vienam iš esminių pasamonės subjektų - siaubui. 

Tikriausiai nereikia stebėtis tokiu subjekto pasirinkimu. Skulptorius daugelį metų kovojo su vidine nerimu, jam įveikti prireikė 15 metų, ir profesionalaus psichologo pagalbos. Jis padėjo išspręsti vidinį konfliktą, kurio jaunuolis niekaip negalėjo išspręsti savarankiškai. Tik baigęs gydymą, Kapoor netrukus sutiko savo būsimą žmoną, meno istorikę Susanne. Šiuo metu jie turi du vaikus, ir naujus namus Čelsyje, į kuriuos persikėlė prieš porą metų.

Kaip ir visi kūrėjai, Kapoor yra kritikuojamas - labiausiai už tai, kad pataikauja publikai, siekdamas visų pirma pribloškiančio efekto. Kitas preikaištas - kad jo kūriniai yra per daug išbaigti, ir tiesiog nepalieka nieko žiūrovų vaizduotei. Jo darbai duoda publikai viską, ko tik galima norėti iš meno: jie yra gražūs, viliojantys ir iškart suteikia estetinį pasitenkinimą, nepalikdami nei vietos, nei laiko ar galimybės įdarbinti savo protą ir vaizduotę. Tai - tarsi estetinio susižavėjimo gamybos mašina.
Galima sakyti ir taip. Tačiau galima ir manyti, kad Anish Kapoor yra ne tik be galo talentingas, bet ir protingas menininkas, sugebantis pritraukti žiūrovą bei užvaldyti jo vaizduotę savo kūriniais. 

Bet kuriuo atveju, nuvykti į parodą - tikrai verta. Pakartosime - ji vyksta Karališkojoje Menų akademijoje (Royal Academy of Arts) Londone nuo rugsėjo 26 d. iki gruodžio 11d.
Tiems, kurie neturi galimybės į ją nuvykti, pateikiame keletą nuotraukų.