Kristina Stankevičiūtė

Vienas iš malonių dalykų turint mažų vaikų, yra tai, kad pagaliau ateina toks laikas, kai jų pramogos samprata ima panašėti į jūsiškę, ir štai – patys sau netikėtai – kartu nekantriai laukiate naujo filmo premjeros. Šį kartą tai buvo “Alisa stebuklų šalyje”. Mėgstamiausias aktorius, įspūdinga režisieriaus reputacija, puiki ‘statybinė medžiaga’, tikrai skoninga reklama bei 3D efektas žadėjo kažką nepaprasto, pribloškiančio originalumu ir netikėtais sprendimais.

Iš šios nieko gero nelemiančios įžangos tikriausiai jau supratote, kad filmo pažadas liko neįvykdytas. Tačiau nenorėčiau skubėti su išvadomis – juolab kad straipsnį dar tik pradedu. Nes belaukdama filmo internete aptikau keletą įdomių ir visai negirdėtų dalykų. Bent jau tada, kai studijavau anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete (juolab tada, kai mokiausi sustiprintos anglų kalbos vidurinėje) L.Carroll’o “Alisa stebuklų šalyje” nebuvo iš tų kūrinių, kurie būtų buvę dėmesio centre. Ir nors mano mokytojos bei dėstytojos buvo turbūt vienos pažangiausių to meto specialisčių, su stebuklingu Alisos pasauliu likau nesusipažinusi, ir pačią knygą perskaičiau gan vėlai, kai iš pasakų mėgėjų amžiaus jau buvau išaugusi.

Tik dabar ima aiškėti, kodėl. Pasirodo, viena chrestomatiškiausių britų literatūros herojų, buvo, švelniai tariant, “jaunų mergaičių mėgėjo” fantazijos vaisius. Jei ne Drąsiaus Kedžio byla, gal ši naujiena (naujiena man – visiems britų literatūros žinovams bei eiliniams Britanijos piliečiams tai žinoma senų seniausiai) ir nebūtų pasirodžiusi tokia aktuali ar svarbi. Neseniai išleista nauja L. Carroll’o biografija (autorė – Jenny Woolf) bando paneigti daugelį iki šio rašytojui klijuotų etikečių: jis buvo vaizduojamas kaip Džekas Skerdikas, opiumą vartojęs narkomanas, socialinis atsiskyrėlis, pedofilas ir epileptikas. Drovus, mikčiojantis matematikas biografų buvo kaltinamas turėjęs romaną su Alisos motina, priekabiavęs prie jos guvernantės, piršęsis jos vyresniai seseriai ir seksualiai domėjęsis pačia Alisa. Žinoma, naujosios biografijos autorė bando įrodyti Carroll’o nekaltumą, atranda svarių įrodymų, kad jis rėmė “puolusias moteris ir pažeidžiamus vaikus” globojančias organizacijas, kasmet aukojo labdarai nemenkas sumas ir kitaip padėjo pagalbos reikalingiesiems. Kai kurie rašytojo gyvenimo momentai – ir pažiūros – skamba kažkaip girdėtai: vaikai jam patiko labiau už suaugusius dėl savo dieviško nekaltumo ir į juos jis galėjo nukreipti savo jausmus, kurių, būdamas pastoriumi ir turėdamas laikytis celibato, negalėjo išreikšti tiesiogiai savo tikrojo susižavėjimo objektams – moterims. Jeigu pirmoji šio sakinio pusė labai primena Michael Jackson’o istoriją, tai antroji kalba apie sublimaciją, Froidą ir dar daugelį dalykų, kurių neturėtų būti vaikams skirtose knygose.

Gal jų ten ir nėra. Prisimenu, kai perskaičiau “Alisą stebuklų šalyje”, nebuvau sužavėta. Labiausiai mane erzino tie keisti personažai, kurių vardai man nieko nereiškė, ir kažkokia keista, nesuprantama logika, pagal kurią vyko tiek pats veiksmas, tiek pasakojimas. Po dvidešimties metų su anglų literatūra dabar bent jau žinau, ‘kas yra kas’ Alisos stebuklų šalyje, o du nuosavi vaikai leidžia suvokti, kad kasdienybės logika nėra ta vienintelė, kuria reikia vadovautis.

Taigi išvydusi, kad Alisa – jau suaugusi (beveik), ir į triušio olą įkrenta bebėgdama nuo bjauraus jaunikio, tikėjausi dar vienos istorijos apie paauglio virsmą suaugusiu, ar saldaus keršto kvailiems visuomenės papročiams, ar naujos, pasakiškos meilės istorijos. Tačiau nieko tokio nebuvo – tikriausiai, sekant L. Carroll’o logika, ir neturėjo būti... Filmo siužetas remiasi Alisos sapnu, kuris pasirodo esantis visiškai tikra realybė. Niekaip ja negalinti patikėti Alisa pagaliau suvokia, kad turės nukauti baisingą drakoną, ir tik tada galės sugrįžti atgal į viršų, kur jos tebelaukia skrandžio negalavimų kamuojamas raudonplaukis jaunikis. Ši mergelės kova su pabaisa, primenanti tiek Narnijos kronikas, tiek Harį Poterį, tiek Neo iš Matricos, užkliuvo daugeliui filmo žiūrovų ir kritikų. Bet kad jau režisierius skelbiasi įkūnijantis ne Carroll’o Alisą, o savąją jos interpretaciją, gal tebūnie. Asmeniškai man labiau užkliuvo tas sunkiai nusakomas (kaip puikiai čia tinka protingas žodis “ambivalentiškas”) santykis tarp Johhny Depp’o Skrybėlininko ir Alisos: vidutinio amžiaus vyriškio sentimentai jaunutei merginai ir šilta, draugiška jos reakcija, nesuvokianti liūdnų, ilgesingų jo žvilgsnių prasmės – nuostabi vaidyba, nuostabiai perteikti jausmai vienu ypu paneigia įtarimus kas ir kaip ten buvo su tuo Carroll’u. Buvo – ir tai buvo gražu, liūdna, išgyventa. Gal net dvasinga.

Didžiausią įspūdį palieka visų aktorių – tiek žmonių, tiek gyvūnų – vaidyba: ne veltui filmo statytojai daugybę laiko praleido stebėdami triušius ir katinus. Kompiuterinės animacijos galimybes riboja tik biudžetas, o pastarojo filmo kūrėjams, matyt, nepritrūko, todėl viskas atrodo tobula. Johnny Depp’as, Helena Bonham Carter ir Anne Hathaway įsirašė po dar vieną kultinį personažą į savo kūrybinę biografiją (nemaniau, kad kas nors galėtų pranokti piratų kapitoną Džoną Sparrow, tačiau Išprotėjęs Skrybėlininkas įveikė šią užduotį vien savo pasirodymu). Kostiumų kūrėjui irgi žemai lenkiu galvą – retai pamatysi tokį personažo ir jo rūbo vientisumą (tik nesakykite Statkevičiui – gal kada teks ir apie jį parašyti).

Vis tik bendras įspūdis susidaro toks, kad režisierius per daug susižavėjo kompiuterinės animacijos teikiamomis galimybėmis, ir pamiršo, jog kiekvienoje istorijoje svarbiausias dalykas yra ji pati, t.y. pasakojimas. Keista, juk tai ne pirmasis Tim Burton kompiuterinės grafikos filmas. Ir net ne antrasis.

Pagiriamąjį žodį reikia tarti vertėjui (vertėjams?). Aukščiausios kokybės darbas, ausies nerėžė nei viena klaida, puikiai išversti keisti žodžiai ir pavadinimai, kurių pilna originaliame pasakojime. Kaip anglistė – spaudžiu dešinę.

Kita vertus, truputį keista, kad šis didžiulio dėmesio pasaulyje sulaukęs filmas (ir jo premjera) buvo taip kukliai anonsuojamas Lietuvoje. Apie “Princesę ir varlių” kalbėjo visos radijo stotys, visi žinojome, kokios Lietuvos žvaigždės įgarsino, neįgarsino, norėjo ar nenorėjo įgarsinti Princesę, Varlių ir kitus šio iš esmės niekuo neypatingo ‘multiko’ personažus. O pasaulinio garso pasakos ekranizacija – tegu ir skandalingos pasakos, tegu ir kontraversiška ekranizacija – praslydo kažkaip labai jau ramiai. Ir jei ne puikusis aukštuomenės kronikos žurnalas “Žmonės”, liktume nesužinoję apie šio filmo premjerą išvis nieko. Štai mano dukrytė iškart atpažino, kad brolius storulius “Alisoje” įgarsino Ramūnas Cicėnas, tačiau nei jo, nei kokių kitų lietuviškų pavardžių filmo afišose nepavyko rasti.

Kaip bebūtų, “Alisą stebuklų šalyje” pažiūrėti verta. Ypač jei jums patinka Johnny Depp’as. Ir klasikinė anglų literatūra. Ir ypač – jei jus kartais aplanko noras, kad sapnas tęstųsi amžinai. Nes Alisos istorija įrodo, kad sapno patirtis galima ir būtina pritaikyti tikrovėje.

Ko jums ir linkiu.