Margarita Pukaitė

Įsivaizduokite: gyvenate sau ramų, paprastą eilinio piliečio gyvenimą, ir staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus: gaunate kvietimą švęsti Anglijos karalienės gimtadienį. !!! Kaip pasijaustumėte? Asmeniškai man pasirodė, kad Jos Didenybė gan įžūliai įsibrovė į nuolatinį streso ir įtampos kupiną mano maršrutą namai-darbas-vaikų darželis-prekybos centras-degalinė. Jame niekaip neįsipaišo nei suknelė, nei aukštakulniai bateliai, o juk, sako, Karalienės gimtadienyje ponioms net skrybėlaitė privaloma!

Mielos mano draugės baisiausiai supavydėjo (tikiuosi, kad ne juodu, o baltu pavydu) dėl tokio mano gyvenimo posūkio. Mano dejones dėl to, kad štai reiks pirkti ir suknelę, ir net skrybėlaitę, visiškai ignoravo, o viena net pasipiktino, kad drįstu čia skųstis – o juk turėčiau džiaugtis, kad mano gyvenime, cituoju, “kažkas vyksta!”. Kitos puolė siūlyti savo sukneles, paltus ir pan. (batų nesiūlė – vis tiek būtų netikę…). Sujaudinta tokio nuoširdumo, susigėdau dėl savo nesusitupėjimo ir visiško nenoro žengti prieš mane atsivėrusiu keliu į aukštuomenę, ir puoliau skubiai taisytis: įsigijau suknią, švarkelį, ir ėmiau įtemptai mąstyti, ką daryti su skrybėlaite.

Atmetus dvejones dėl šios rūšies galvos apdangalo derėjimo prie mano veido ir povyzos per se, nusprendžiau rizikuoti, ir įsigyti kažką bent panašaus į tai. Kaip manote, kur Lietuvoje, ir konkrečiai Vilniuje, rasti vasarinę skrybėlaitę, tinkamą tokiai konkrečiai progai ir prie labai konkrečios vakar įsigytos suknelės – ir tai atlikti per pusantros dienos??? Kai skrybėlaitę apskritai ruošiesi įsigyti pirmą kartą gyvenime, o madingose ir stilingose dizainerių parduotuvėse išvis nesi buvusi?

Laimė, mane išgelbėjo nuostabi veltinio meistrė Inga. Žinoma, tai nebuvo tikra skrybėlaitė – tikros nebūčiau išdrįsusi užsidėti. Tačiau veltinio galimybės – beveik neribotos, tuo įsitikinau savo akimis. Ir galvos apdangalas gavosi tikrai puikus.

Ir štai, išsidabinusi nuo galvos iki kojų, apsiginklavusi vintažiniu anytos rankinuku (indišku, siuvinėtu auksiniais siūlais, pirktu Maskvoje prieš n metų) bei kiek gelsvoka šypsena (jau laikas apsilankyti pas odontologą), atsirandu prie Jungtinės Karalystės ambasados. Laimei, ne viena – su vyru ir kaimynais, kurie, pasirodo, taip pat buvo gavę tokį kvietimą. Ir net pavėžėjo mus prabangiu limuzinu (nes, kaip spėju, ir patiems nelabai jauku buvo vieniems pas tą karalienę keliauti). Atvykome dešimt minučių anksčiau – dėl viso pikto, kad nebūtume nemandagūs ir nevėluotume. Ir ką sau manote – teko laukti už durų. !!! Taip sakant, savo kailiu įsitikinti, kad posakis “Punktualumas – karalių mandagumas” nėra laužtas iš piršto.

Tokių punktualių tautiečių Antakalnio žiedo apylinkėse stoviniavo ne vienas ir ne du. Pagaliau, lygiai nurodytą valandą ir minutę, sunkios ambasados durys atsivėrė, ir visi išsirikiavome į ilgiausią eilę išsipusčiusių ponių su skrybėlaitėmis ir be jų, bei ponų, apsirėdžiusių įvairiomis versijomis to, ką protokolas vadina “lounge suit” (o paprastai lietuviškai – tamsus kostiumas). Praėję dvejetą durininkų, dvejetą svečių sąrašą tikrinančių ambasados darbuotojų, paspaudę ranką Anglijos ambasadoriui, dar dviems ponams, kurių neturėjau garbės atpažinti, bei Britų tarybos Lietuvoje direktoriui, pasisveikinę su dar dviem svečius pasitinkančiais darbuotojais, pagaliau patenkame į tai, kas vadinasi aukštuomenės vakarėlis (šįkart tai buvo Karalienės gimtadienis, bet juk argi svarbu, kaip jis vadinosi...). Betiesiant ranką link taurės vyno, mane pagauna fotografo blykstė – tačiau skrybėlaitės ant galvos neturiu, ir kadras nueina veltui. Fotografai neeikvoja nei vieno bereikalingo kadro, todėl mūsų garbinga, tačiau visiškai nežinoma ir ne VIPinė kompanija jų daugiau nebedomina. Taigi įsitaisome strategiškai patogiausioje vietoje netoli durų, šalia stalelio, kur galima matyti (ir apkalbėti) visus ateinančius.

Reikia pasakyti, kad punktualumas buvo svarbus tik kokiam trečdaliui vakarėlio svečių. Arminas Lydeka atvyko vėluodamas lygiai tiek, kiek rekomenduoja protokolas – 15 minučių (bet ir sugebėk tu man taip apskaičiuoti!). Žilvinas Grigaitis atvyko vienas, tačiau pašnekovų (tiksliau – pašnekovių) nepritrūko. Ponai Vizgirdos atvyko su didele kompanija, ponia Vida Bandis atvyko raudonu kostiumėliu ir raudona skrybėlaite, Rūta Vainienė atvyko tiesiai iš darbo (ar bent jau taip atrodė), ponai Romanovai atvyko beveik paskutiniai, ir, tiesą sakant, vos tilpo – nes, nors ambasados kiemas ir nemažas, žmonių vakarėlyje buvo LABAI DAUG. Absoliuti dauguma jų buvo vyrai – beveik galima sakyti, vyrai juodais drabužiais, nes, kaip jau minėjau, “lounge suit” yra tamsus kostiumas, ir šį protokolo reikalavimą dauguma dalyvių turbūt puikiai žinojo (juk ne pirmą kartą lankėsi tokiame vakarėlyje). Tačiau tai ir viskas, ką gero galiu pasakyti apie tuos vyrus – daugumą jų pažįstame iš žurnalų ir TV ekranų, ir gyvai jie atrodo lygiai taip pat (tik šio vakarėlio atveju šalia kai kurių buvo dar ir žmonos, kas dažniausiai nepridėjo jiems nei grožio, nei dar ko nors). Prašmatniausiai atrodė uniformuoti vyrai – o jų buvo ne taip jau ir mažai. Absoliučiai pirmą vietą skiriu Indijos veikėjui baltu tradiciniu indų vyrų kostiumu (siauros kelnės ir ilgas švarkas) su eile medalių atlape. Na, atlapų tame švarke kaip ir nėra, tačiau medaliai matėsi puikiai – ir svėrė turbūt nemažai, nes žmogelis vaikščiojo net pakrypęs į tą pusę.

Maistas buvo įdomus – tik kažkodėl indiškas. Gal grįžta kolonijiniai laikai? Gerti buvo galima vyną, vandenį ir viskį – aš apsistojau ties pirmuoju variantu, ir gan greit pasiekiau tą būklę, kai stebėti kitus pasidarė nebeįdomu. Na, nepagalvokite, kad puoliau brautis į sceną ar kažkaip kitaip išsišokti – juolab kad ant pakylos grojo puikūs džiazo muzikantai – mano mylimiausias kontrabosistas Augis Kanevičius, sąmojingasis Vytas Labutis, ir žavusis Meinardas Brazaitis. Kas grojo pianinu, deja, nepamenu – kaip ir nežinau vardo mergaitės, kuri dainavo. Stipriai įtariu, kad tai buvo naujausia "Saulės kliošo" vokalistė, bet šių įtarimų nėra kam patvirtinti...

Žaviausias vakaro momentas buvo JK ambasadoriaus kalba. Tiesa, prieš ją dar buvo sugiedoti abiejų valstybių himnai (tai buvo tikrai puiki ir net jaudinanti akimirka – kai visi VIPai aplink giedojo "Lietuva tėvyne mūsų"), ir tada jau kalbėjo ambasadorius. Reikia pasakyti, kad ambasadorių buvai neseniai mačiusi kitame vakarėlyje, ir savo nuomonės apie jį nepakeičiau – na, kaip TOKIOS valstybės reprezentantui jam labai trūksta stoto. Dėl iškalbos – nežinau, tačiau jo lietuvų kalba mane tikrai sužavėjo. Na, tiesiog nepaprastai miela išgirsti, kaip tikras, natūralus anglas, priverstas gyvenimo aplinkybių, išmoksta visai neblogai šnekėti kažkokio pasaulio užkampio kalba – ir net sugeba sudaryti įspūdį, kad jam tai patinka!

Vakarėlyje dar buvo ir kitokio, ne tik indiško, maisto, angliškų sūrių, bei Jaguar limuzinas, kurį buvo galima apžiūrėti ir jame pasėdėti. Daugiau, tiesą pasakius, nieko įspūdingo nei įdomaus nebuvo, ir dėl to man yra labai keista – bent jau kažkokia pramoginė programa galėjo būti rimtesnė, kokie nors ugnies rijikai galėjo pasirodyt, žonglieriai ar dresuoti šunys… Man vakarėlis visai patiko, nes turėjau su kuo bendrauti, tačiau kitu atveju nebūtų buvę taip linksma. O ponių, panašių į mane - t.y. atėjusių su savo vyrais ir nieko daugiau nepažįstančių, buvo tikrai nemažai. Tačiau, kas įdomiausia, ir susipažinti jos nenorėjo – lyg bijotų priimti kažkokį politiškai nekorektišką sprendimą...

Pagrindinį savo pastebėjimą iš šio aukštuomenės vakarėlio - apie damų garderobus - palikau pabaigai. Taigi:

- skrybėlaitės visiškai neprivalomos, tačiau absoliučiai būtinos norint patekti į aukštuomenės kronikas;

- suknelės irgi nebūtinos (kaip jau sakiau, visai nemažai ponių atlėkė tiesiai iš darbo, su paprastais kasdieniais kostiumėliais). Tačiau kelnės – nepageidaujamos;

- bateliai – uždari, pėdkelnės – rekomenduojamos (basakojės, ir dar su basutėmis, buvo apkalbėtos tiesiog 'čia ir dabar');

- rankinės – įvairios, labiausiai mažytės, tačiau ne delninukės (juk su tokia nepatogu nei valgyti, nei vyną gurkšnoti);

- šukuosenos ir makiažai – pagal fantaziją ir aplinkybes.

Summa summarum: vakarėlis man visai patiko. Dabar turiu kvietimą į Liepos 4-osios minėjimą JAV ambasadoje. Eisiu!

P.S. Jei ir jus pakvietė į vakarėlį, ir nežinote, kuo apsirengti nei apsiauti, siūlau užsukti į www.dresscodeguide.com Sako, čia galima rasti stilingų ir šmaikščių patarimų - britišku stiliumi, todėl ne mažiau žavių.