Šiais laikais kiekviena gali turėti kokius tik nori nagus: ilgus, trumpus, smailėjančius, bukus, gelinius ar natūralius. Mada ir šiuolaikinės technologijos leidžia daug. Tačiau šįkart - ne apie stilių. Istorija apie pavojus, tykančius nagų puoselėtojų kabinetuose!

Jei esate tvarkinga ir mėgstate punktualumą, greičiausiai turite nuolatinius: kirpėją, manikiūristę, kosmetologę ir t.t., kuriuos periodiškai aplankote. Deja, jei minėtomis savybėmis nepasižymite ir impulsyviai griebiatės grožio-higienos procedūrų, tikriausiai neretai susiduriate su įvairiais netikėtumais.

Pažįstu nedaug moterų, kurios mėgsta labai trumpus nagus, jų nelakuoja, o pedikiūro salone išvis nėra dariusios arba nusprendžia jį išbandyti pirmą kartą gyvenime savo trisdešimtmečio proga.

Žinau ir tokių, kurių kasdieninis manikiūras – dviejų centimetrų ilgio nagai (be gyvnagio dalies), išmarginti velykiniais kiaušinių raštais bei spalvomis. Toks estetikos suvokimas man, asmeniškai, kelia didelį įtarimą, su tokiomis moterimis vengiu bičiuliautis, tad ir žinių apie tokių nagų tvarkymą nesu sukaupusi.

Tiesa, kartą vienoje kirpykloje, laukdama savo eilės, pavarčiau foto albumą, pilną būtent tokių nagų nuotraukų. Nufotografuota buvo mėgėjiškai: prastas aparatas, blogas apšvietimas, bjaurūs stori pirštai. Blogiausia, kad visose nuotraukose buvo matyti, kad manikiūro kokybė niekuo nenusileido nuotraukų kokybei. Nemokamas patarimas grožio specialistėms – tokiu atveju jau geriau savo sugebėjimus demonstruoti ant dirbtinių nagų, vėliau juos sukabinant į stendą, kuris atrodo bent jau spalvingai, tiesa, kiek primena trofėjų kolekciją.

Sakoma, jog nagai nenustoja augti net po mirties, tad jais rūpintis, nori to ar nelabai, tenka, bent jau prieš išeinant į viešumą.

Dauguma moterų kuo puikiausiai tvarkosi nagus pačios, namuose. Žinau ir tokių, kurioms nusilakuoti (nesudrebinus rankos) dešinę ranką (kairiąja) yra neįvykdoma misija.

Aš pati nagus lakuoju dar nuo mokyklos suolo, galėčiau laku (bespalviu) juos padengti ir užsimerkus. Vis dėlto, kartais tenka apsilankyti pas TIKRUS specialistus, nors, tiesą pasakius, šiai procedūrai dažnai gailiu brangaus savo laiko. Kartais imu jausti, kad padai drasko paklodę – tuomet grožio salonas tampa būtinybe. Be to, ko nepadarysi dėl tobulų nagų vaizdo!

Bjauriausia yra tai, kad net lankydamasi savo pamėgtoje vietoje, kartais gali pakliūti pas naują specialistę. Ir kai suvoki, kad jos darbo principai skiriasi nuo tau įprastų – jau būna vėlu – nepabėgsi gi vidury „seanso“, kai kojos mirksta melsvame skystyje, o kairės rankos nagai ką tik nulakuoti. Kas nežino, kad moteris yra bejėgė, kol džiūsta nagų lakas? Gerai, kad viso labo keletą minučių.

Baisiausia manikiūrisčių rūšis – mėsininkės. Deja, išskirtinių išorinių bruožų jos neturi. Gali visai maloniai bendrauti, tačiau jos veiksmai spaudžia ašarą. Kartais – net praėjus kelioms dienoms po procedūros. Kad ji – mėsinėtoja, galite pajusti vos jai ėmus trumpinti Jūsų nagus. Ji vienu ypu bando nudildyti keturių rankų nagus ir atsidėjusi šiūruoja taip stipriai, lyg nežinotų, kad nagas auga iš piršto ir yra gyva Jūsų dalis! Bet čia tik lengva pradžia. Prie nagų mėsininkė neužsibūna – jie jos išties nedomina – greičiau prie mėsos!!! – tad dildyti nagus pasibaigsite pačios, namuose. Su didžiuliu pasimėgavimu tokia manikiūristė imasi odelių. Ir net jei aiškiai pasakote, kad odelių nekarpote – galite būti tikra – ji ras ką veikti ir nejučia vis tiek iškarpys nors šiek tiek atstumiamos odelės. Beje, atstumti odelę irgi galima stipriai – kad tikrai pajustumėt, kur yra nago pradžia.

Jei vienu metu užsirašėte ir pedikiūrui, didieji išbandymai Jūsų dar laukia. Kadangi kojos yra jautresnės už rankas, tai ir pojūčiai lauks „aštresni“. Užsiminti, kad Jums skauda, neverta – arba būsite neišgirsta (koks rimtas specialistas paiso kliento užgaidų?), arba išgirsite atsakymą, kad reikia truputį pakentėti, nes „čia labai reikia išvalyti“. Geriau sakytų tiesiai: išgramdyti, išpjaustinėti, išmėsinėti!!!

Dar kita šių specialisčių kategorija, būdinga išskirtinai pedikiūristėms, vadinama drožėjomis. Jų silpnybė – kojų kulnai. Aistra – nauji peiliukai. Darbuojasi jais taip, lyg morką norėtų nusiskusti – nuoširdžiai, įsijautusios, gremžia kulną taip, jog Jums ima atrodyti, kad tuoj pasipils kraujas; dar geri penki tokie brūkštelėjimai – ir ji prisikas iki kaulo. Po tokio nuoširdaus drožėjos darbo jausitės lyg iš pasakos (apie undinėlę), nes kiekvienas žingsnis Jums primins „naujų kojų kainą“. O jei tokiu puikiu pedikiūru, apsaugok Viešpatie, atsidursite smėlėtame paplūdimyje – jūsų laukia dar nepatirti jausmai. Sūrus jūros vanduo ir smėlis išdžiovins neregėtai išplonėjusią kulnų odą, ji, gindamasi, apaugs dar storesniu sluoksniu, kulnai neabejotinai suskeldės ir greit atrodys lyg naminės duonos kriaukšlė, savaitę džiūnanti saulėje.

Tai va, vakar „truputį pakentėjau“ viename grožio salone ir aš. Pakliuvau pas mėsininkę-drožėją. Guliu lovoje, nagus skauda taip, lyg ten būtų įlindusi rakštis. „Mėsytės“ apie nagus – skaisčiai raudonos, sutinusios, spalva dailiai koreliuoja su ryškiai raudonu nagų laku. Gražu... Bet vis neapleidžia mintis – ar teisme tai būtų traktuojama kaip lengvas kūno sužalojimas?

Skaudančiais nagais -

                                   Inga Blėdė