Patricija Petraitė

Nekenčiu vasaros! Ypač šios – tokios beprotiškai neprognozuojamos, pirmiausiai šaltos ir šlapios, paskui dusinančiai karštos, ir tokios be galo ilgos, kaip šiemet.

Pradėti pirmiausia turbūt reikėtų nuo to, kad vasarą Lietuvoje neįmanoma nieko planuoti (o planavimas man asmeniškai yra būtinas kaip oras). Nes jei sumanei atostogauti Lietuvoje, tai per tavo atostogas būtinai lis. O kai pagaliau prasideda geras oras, tavo atostogos būna arba jau pasibaigę, arba važiuoji į Pietų kraštus, kur oras – toks pat kaip čia. Reiškia, be visiškai jokios priežasties trenkiesi už tūkstančių kilometrų, ir sumoki didelius pinigus, o gauni beveik tą patį, ką kiti tautiečiai gauna čia pat, vietoje. Pietietiškas įdegis “ant smūgio” nusilupa per pora savaičių, ir tada jau visos atostogos – visiškai perniek.

Jei nusprendi pasimatyti su draugais, ar surengti vakarėlį, paaiškėja, kad jie arba išvažiavę, arba eina į kitą vakarėlį, arba ruošiasi išvažiuoti ir dėl to niekur neis.

Apie vaikus išvis sunku kalbėti – mokyklos, žinoma, atostogauja, pusė darželių užsidaro, stovyklos brangiai kainuoja (o ir ne visi vaikai į jas važiuoja). Kai kurios šeimos vaikus išsiunčia pas senelius – ir dargi visai vasarai. Tačiau juk ne visi seneliai turi galimybę anūkus pasiimti!

Darbuotis – taip pat neįmanoma, nes visi apsvaigę nuo karščio, aplink besišlaistančių pusplikių kūnų, neprognozuojamai prapliumpančio lietaus, tiesiog ore plevenančio tingulio bei kvapą gniaužiančios aromatų puokštės – nuo prabangių kvepalų iki pigių dezodorantų bei prakaito kvapo, kurio negali užmušti jokios, net tobuliausios priemonės. Tikriausiai visi esate girdėję anekdotą apie šiltą alų ir prakaituotas moteris? Tikrai rimtas argumentas atostogauti žiemą – aš iš tiesų taip manau!

Mieste – kurį šiaip labai myliu ir kur man visada gera – tuščia kaip iššluota, ir tarp lenkų turistų bei piktų, karščio iškamuotų lauko kavinių padavėjų jautiesi lyg koks ateivis iš kitos planetos. Gamtoje pilna visokiausių gyvių, kurie tik ir taikosi įkasti, įsisiurbti, įlįsti, atsigerti tavo kraujo ar apkakoti automobilio langus (ir tai yra mažiausia bėda, patikėkite). Sodybos prie ežero neturiu, buto prie jūros – taip pat ne, o sode, kuriame smagu pabūti ir pasikrapštyti savaitgalį, daugiau kaip dvi dienas nėra ką veikti. Vandens telkiniai, esantys netoliese namų – arba nešvarūs, arba aplink pilna žmonių bei šiukšlių, arba vanduo per šaltas.

Namuose sėdėti galima tuo atveju, jei turi namą ir bent kažkokį žemės sklypelį aplink. Tačiau tokiu oru ilgai tame sklypelyje nepasidarbuosi. Ir net mieliausi draugai įgrįsta – arba, patys nuleipę iš karščio, nebepajėgia nei į svečius atvažiuoti, nei tavęs pasikviesti. O jei namo anei žemės sklypelio aplink jį neturi? Tenka tūnoti tarp keturių sienų, užsibarikadavus nuo saulės ir karščio žaliuzėmis bei užuolaidomis, apsiginklavus ventiliatoriais ir buto vėdinimo strategijomis (jei atsidarysi langą turi sėdėti tamsoje nes uždegus šviesą priskris uodų).

Net renginiai tokiu oru, atrodo, nevyksta, o jei ir vyksta, tai kur nors toli pajūry ar paežery, ir kaip tyčia tą dieną tu turi eiti į kokį nykų vakarėlį, ar susirgo vaikas, ar tiesiog pasibaigė pinigai ir turi tykiai tupėti namie iki kitos algos.

O ką jau bekalbėti apie peršalimus, kosulius ir kitus negalavimus, kurie ištinka dėl nuolatinės temperatūrų kaitos – kai lauke – plius trisdešimt keturi, o mašinoje ar parduotuvėje – plius dvidešimt trys. Šią žiemą nesirgau nei karto, užtat vasarą sirgau jau du kartus. Peršalimo ir skrandžio ligomis. Kažkokia nesąmonė.

Ir pats bjauriausias dalykas iš visų – tai faktas, kad vienintelį sezoną, kuriam gražių drabužių turi daugiau nei pakankamai, jų beveik neprireikia – nes juk nėra kur eiti!

Todėl kai kas nors man sako, kad dviejų mėnesių atostogos yra nuostabus dalykas, norisi tokiems kvailiams spjauti į veidą. Man vasaros atostogos yra ilga kankynė, paįvairinama savaitės šiltuose kraštuose ir savaitės kur nors Lietuvoje prie vandens telkinio (ir tą savaitę Lietuvoje kaip tyčia lyja!!!).

Todėl labai laukiu rudens. Oras tada dar gražus, bet jau “voratinkliai draikos be vėjo”, ir karštis nebekankina. Saulės netrūksta, tačiau jau nebereikia tiek baisiai išsinuoginti. Dauguma žmonių – pailsėję po vasaros (kas iš esmės prieštarauja mano teorijai, tačiau yra tiesa), įdegę, atsigavę, su naujomis jėgomis kimba į darbus. Moksleiviai ir darželinokai grįžta į savo ‘darbo vietas’, atsistato įprastinis ritmas, gyvenimas grįžta į savo vėžes, o uodai ir musės apleidžia savo pozicijas ir gėdingai spūdina į pakampius. Orai pamažu vėsta, atmosferoje atsiranda atkeliaujančio šaltuko nuojauta, prasideda nauji teatro ir muzikinių klubų sezonai, ir gamtos gaivalai užleidžia pozicijas civilizacijos ir kultūros reiškiniams.

Žinoma, perdėm kūrybiški, meniškos sielos žmonės man nepritars, tačiau aš vis labiau suprantu, kad japonai ne be reikalo turi tiek mažai atostogų – tik kelias dienas per metus. Tada jos bent neįgrįsta...