Foto: www.aerial-photography-new-york-city.com

Patricija Petraitė

Esu miesto žmogus. O pažvelgus globaliau – gal net civilizacijos auka. Nes miesto, kultūros ir civilizacijos teikiami patogumai man žymiai mielesni nei gamtos prieglobstis.

Manęs neerzina mašinų spūstys (na, gal truputį, kai dėl jų tenka vėluoti į darbą), minios žmonių gatvėse; gan lengvai taikstausi su tuo, kad dažnai net mokamose vietose nėra kur pastatyti automobilio, ir net su nuolat savo būstą remontuojančiais daugiabučio, kuriame gyvenu, kaimynais. Sunkiausia buvo priprasti prie apatinio buto kaimynės rūkymo tuolete – bet ji metė rūkyti.

Manęs visiškai nežavi užmiestis, kaimo sodybos, palapinės prie ežero ar kiti normaliam lietuviškam poilsiui bei atsipalaidavimui būtini atributai. Pirties nemėgstu, nuo nacionalinio tautos patiekalo – šašlykų – sustoja skrandis, išsimiegu geriausiai tik savo lovoje, o vien nuo minties apie žygiui į gamtą reikalingo garderobo bei kitos amunicijos susidėjimą ir maisto pasiruošimą įskausta galva. Perspektyva pašerti uodus ar pasigauti vieną kitą erkę mane vilioja žymiai mažiau nei galimybė įkvėpti to visų garbinamo gryno oro. Na juk ne Honkonge gyvename, gerbiamieji – oras mūsų miestuose ir taip pakankamai švarus. Štai Vilnius, kurio oras teoriškai turėtų būti vienas labiausiai užterštų visoje Lietuvoje – kiek CO2 sugeneruoja vien mašinų spūstys – neseniai kažkokiame Rytų Europos sostinių oro grynumo reitinge užėmė pirmą vietą!

Gyvenimas užmiestyje, be gryno oro ir aplinkinės ramybės, daugiau pliusų neturi – bent jau mano požiūriu. Atstumas, kuri reikia kasdien įveikti vien tam, kad pasiektum darbą ar parduotuvę, įvertinus finansiniais bei laiko sąnaudų rodikliais, viršija bet kokius sveiko proto siūlomus matmenis – ypač kai priskaičiuoji sumas, kurias reiktų sumokėti taksi, kai aplinkybės priverčia pasinaudoti jų paslaugomis. Kelių nupiepusių paukščių giesmelės to nevertos.

Poreikį betarpiškai patirti ryšį su žeme pilniausiai patenkinu kasmetiniu kambarinių gėlių persodinimu. Tiesa, svajoju apie terasą – išklotą plytelėmis ir aptvertą ornamentuota kaltinio metalo tvorele. Tada kasdien galėčiau išgyventi itališko (ar prancūziško) miesto akimirkas - gerti terasoje kavą ir gėrėtis vazonuose augančiomis rožėmis (beje, ateinantį pavasarį žengsiu pirmą žingsnį svajonės link – pagaliau turėsiu balkoninį lovelį gėlėms!)

Manęs neerzina ir kiti miesto atributai: garsiai po langais “bumsinčios” mašinos, pilnos trumpai kirptų jaunuolių (o beje, tokios mašinos, važinėjančios ne mieste, labai erzina), eilės parduotuvėse, ar taip garsiai apgailestaujamas susvetimėjimas – kai kaimynai nežino vieni kitų vardų, ir nebėga skolintis svogūno ar druskos, kai jų pritrūksta gamindami šeimyninę vakarienę. Ir ačiū Dievui! Nes kodėl, susimildami, aš turėčiau žinoti dar penkiasdešimties asmenų – nieko absoliučiai man nereiškiančių – vardus? Ar bendrauti su jais apie orą (nes daugiau nėra apie ką) vien tik dėl to, kad gyvename tame pačiame pastate? Manau, kad pasisveikinti susitikus ir sutarti dėl pagrindinių namo priežiūros ir gerbūvio klausimų yra visiškai pakankama gerai kaimynystei palaikyti (nors kai kuriems net ir pasisveikinimas yra per sudėtingas uždavinys). O svogūnų ir druskos galima nubėgti į gretimais esančią parduotuvėlę (šiais laikais dauguma jų taip patogiai dirba bent jau iki 20 val.).

Taigi renkuosi gyvenimą mieste. O jūs? Kviečiu pareikšti savo nuomonę balsuojant šioje apklausoje.