Foto: Nadia Romanova

Kristina Stankevičiūtė

Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad gilėja praraja tarp masinės ir aukštosios kultūros – bent jau Lietuvoje. Žinoma, šis rašinėlis – tiesiog subjektyvus vertinimas, nepretenduojantis į taisyklių nustatymą. Tačiau vis tik reikia pastebėti, kad, nors gyvename postmodernizmo amžiuje, kurio vienas esminių bruožų yra aukštosios ir pop kultūrų susiliejimas, persipynimas ir susimaišymas, Lietuvoje ši tendencija turi savitų bruožų. Nors teatrų, koncertų, kitų renginių salės pilnos žiūrovų bei klausytojų, dažnas į renginį eina pirmiausiai dėl mados, paskui galbūt dėl pramogos, ir tik labai retai dėl vidinio poreikio pamatyti vieną ar kitą pjesę, išgirsti kažkokį atlikėją (lietuvių muzikantų atveju dažnai vis dar pasirodantį su fonograma).

Labai atsiprašau visų tų, kurie yra tikrieji tikrosios kultūros gerbėjai, tačiau didžioji dauguma vis tik esame jos vartotojai. Šioms mintims negalėjo nepadaryti įtakos spaudoje nuolat rimtų kūrėjų išsakomi apgailestavimai, kad daugelio publikai skirtų renginių (spektaklių, net koncertų ir kitų) vidinis “krūvis” pastebimai lengvėja, turinys menksta, populiariausi reginiai – tie, kurie demonstruoja patrauklią formą, nebūtinai slepiančią adekvatų turinį. O rimtosios, aukštosios kultūros, meno renginiai, verčiantys mąstyti ir netgi sukeliantys nemalonius pojūčius, nėra populiarūs ar mėgstami.

Prekybos centro kultūra, mąstymas persikelia ne tik į platesnes viešąsias erdves, tačiau ir į visuomeninę sąmonę. Na, negaliu sakyti, kad mėgstu sunkius, tragiškus spektaklius ar kad Bachu žaviuosi labiau nei “69 danguje” (po teisybei, nesižaviu nei vienu iš šių dviejų, bet jeigu jau reikėtų rinktis, kieno koncerto klausytis, pasirinkčiau “šeškes”…). Dieną-naktį, žiemą-vasarą žmonių pilni prekybos centrai verčia manyti, kad dauguma jų iš tiesų NEŽINO, kur daugiau eiti ir kaip leisti laisvalaikį. Tačiau yra ir kitų susijusių priežasčių.

Daugelis “aukštosios” (o taip pat ir pop, arba masinės) kultūros pramogų reikalauja tam tikrų, kartais nemažų, pastangų ir pasiruošimo – nekasdienių rūbų, suplanuoto laiko, iš anksto numatyti, kur padėti vaikus, susitarti su drauge ar kolega, ir pan., nekalbant jau apie tai, kad reikia įsigyti bilietus, ir dažniausiai taip pat iš anksto. O jei renginys nepatiko ar nepateisino lūkesčių, visos pastangos – perniek.

Tuo tarpu prekybos centre visa tai – absoliučiai nesvarbu. Su nutrintais džinsais ar su vakarine suknele, su vaikais ar su visa gimine, ankstų rytą ar vėlyvą vakarą – jūs ten visada laukiami. Ir ruoštis nereikia – nei makiažas, nei spec.nusiteikimas nebūtini. Nes ten apie viską pagalvota, ir tam, kad ten pasijustum savas, net nėra būtina turėti pinigų (na, absoliutaus komforto tuščia piniginė, žinoma, nesukelia, tačiau juk iš esmės GALIMA paklajoti prekybos centre, ir NIEKO nepirkti). Nepateisinti lūkesčiai – beveik neįmanomas dalykas, nebent sumaišėte datas, kada prasideda ir baigiasi akcija ar išpardavimas. Galvoti ten reikia minimaliai, o ir vaikščioti nebūtina – galima maloniai pasėdėti ant suoliuko, ir išvysti ne ką mažiau tipažų nei centrinėje miesto gatvėje. Čia visada šilta, šviesu ir skamba muzika, o malonus diktorės balsas vadina jus “Gerbiamais” ar net “Mielaisiais”. Čia galite būti neribotą laiką, ir veiksmas čia vyksta visada. Ir, jei jau prisiminėme centrinę miesto gatvę, prekybos centre nėra elgetų, kurie vien tik jau savo egzistavimu primena būtinybę dalytis, užjausti ir paremti, o neretai ir pastiprina šį priminimą žodžiu ar veiksmu.

Tuo tarpu prekybos centre visi – tvarkingai apsirengę ir elgiasi padoriai. Žinoma, kišenvagių pasitaiko, tačiau jų visada yra net tarp Holivudo garsenybių, ogi ir liaudies išmintis sako, kad žioplį net bažnyčioje muša.

Apsilankymas prekybos centre, be abejo, kainuoja, tačiau išleistų pinigų materialią išraišką visada gali pačiupinėti, pajusti ir net paragauti. Ko nepasakysi apie teatro spektaklius (ypač tam tikrų teatrų tam tikrus spektaklius) ar netgi koncertus, po kurių dažniausiai išeinama spengiančiomis ausimis ar ūžiančia galva.

O dar prekybos centre duoda lipdukų. Ir jei lankaisi reikiamu dažniu, paskui už juos duoda dovanų. Ir svarbiausia, kad dovaną gali pasirinkti pats, taip maksimaliai pajusdamas jos gavimo malonumą. Tiesa, dabar, užpuolus krizei, dovanas duoda labai kuklias, o ir už tas pačias reikia mokėti. Bet – 50 procentų pigiau. Kur jau čia palyginsi su kokiu koncertu ar spektakliu, kai sumokėjęs už bilietą dar turi paskui per pertrauką leisti pinigus kavai ar karštam šokoladui, o dovanų gali gauti tik per Kalėdinį vaidinimą, ir tik jei jas atsinešei iš anksto, pats.

Kokias išvadas galime padaryti, gerbiamieji? Mano pasiūlymas – į postmodernistinės kultūros lietuviškąsias erdves įtraukti prekybos centrą, kaip dimensiją. O paskui gal ir kokia rimtesnė veikla ten išsivystys. Dabar tik YVA bei 69 DANGUJE koncertuoja. Paskui gal Nekrošius ar Koršunovas režisuos.

P.S. Beje, gal turite atliekamų RIMI lipdukų?