Kaunietė Nadia Romanova ir maskviškis Ilia Izachic-Isaev – fotomenininkų duetas, dirbantis kartu ir atskirai, supančią aplinką matantys skirtingai, tačiau randantys ir bendrų sąlyčio taškų. Šią žiemą jų darbų paroda rodyta Paryžiuje, galerijoje “Ti Art Centre Culturel”. Apie tai ir kalbamės su kūrėjais.

KOKONAS.LT: Pirmoji jūsų bendra darbų paroda prieš trejus metus buvo eksponuojama Vilniuje, dabar jau uždarytoje galerijoje XX2. Antroji paroda - gruodį atidaryta Paryžiuje. Kaip ten patekote?

Nadia Romanova: Savo darbus eksponuoju internete. Ten ir „sutikau“ prancūzę, kuri vis užsukdavo į mano Facebook‘o puslapį (http://www.facebook.com/nadia.romanova) pasigėrėti naujomis fotografijomis. Ji pati – Selima Carunchio, įsteigusi ta proga „Art Wealth Concept“, domisi menu, lanko įvairias parodas, visa tai aprašo savo internetiniame dienraštyje.

Vieną dieną aš, linksmai nusiteikusi, jai ir rašau: užteks šiaip sau gėrėtis, gal nori atskleisti naujus vardus meninėje fotografijoje? Gali tuo užsiimti, nes planuoju skverbtis į pasaulinę rinką.

Sutapo, kad aš einu į rinką su savo produktu, o ji į tą pačią rinką – ketindama prekiauti menu. Pasirašėme kontraktą su tam tikromis sąlygomis ir pradėjome dirbti. Ji surado galeriją, kur galėtų eksponuoti mūsų darbus. Galerijos nuoma, kaina pagal sutartį – jos reikalas.

Su Ilja ilgai galvojome parodos pavadinimą – kaip apjungti mūsų pastarųjų trejų metų darbus, sukome galvas, kaip rasti bendrumą. Ir pastebėjome, kad visi mūsų darbai pasakoja istorijas – jie yra siužetiniai, todėl sugalvojome pavadinimą „One frame films“ („vieno kadro filmai“) – kai visas veiksmas įvyksta ne dvidešimt keturiuose kadruose per sekundę, o viename.

Viską reikėjo susiorganizuoti nepaprastai greitai, puolėme ieškoti, kas galėtų greitai ir kokybiškai atspausti nuotraukas. Tuomet gerų draugų dėka nuvažiavome Paryžiun, kur atvykę radome mūsų ekspozicijai nepritaikytą salę (juokiasi). Mat prieš tai ten kabodavo keli didelio formato darbai visoje patalpoje su bendriniu apšvietimu. O mūsų nuotraukos – nedidelės, jas reikia gerai apšviesti, vos ne viena lempa vienai nuotraukai, nes skirtumas yra labai didelis – jei teisingai apšvieti, nuotrauka įspūdinga, jei neapšvieti – dingsta pusė jos objektų. Taigi, nuvykus vėl teko pasidarbuoti. Išsikvietėme galerijos direktorių, pirkome lempų, galvojom, kaip jas pritvirtinti... Ne taip, kaip būna didžiuosiuose muziejuose, bet padarėme, ką galėjome.

KOKONAS.LT: Kaip pavyko parodos atidarymas?

Nadia Romanova: Kol vyko paroda, kildavo naujų idėjų, kaip būtų galima prikviesti dar daugiau žmonių. Tad grįžusi į Kauną dar dirbau tuo klausimu – buvo likusios trys parodos eksponavimo dienos, sėdau rašyti laiškų privačioms Paryžiaus galerijoms, kviečiau jas ateiti pažiūrėti parodos ir siūliau, gal norėtų eksponuoti mūsų darbus pas save. Parašėme į „Pariscope“ – toks kasdieninis žurnalėlis, kuriame visa informacija apie visą kultūrinį Paryžiaus gyvenimą, jame net naktinių klubų programa yra. O mintis parašyti į didesnius dienraščius atėjo pavėluotai.

Į mūsų paskelbtą vakarėlį – susitikimą su autoriais gruodžio 5 d. susirinko apie 200 žmonių.

Susilaukėme labai gerų atsiliepimų, išvadino tikrais menininkais su didele ateitim, atėjo daug profesionalių fotografų, buvo keli meno kritikai, kurie irgi palinksėjo galvomis pritardami. Nenupirko niekas nei vieno darbo, bet visi sakė – greitai „darykitės“ savo vardą, nes visi perka vardą, o ne darbus, ir situacija yra tokia, kad Paryžiuje, ką jau kalbėti apie Lietuvą ir Kauną, nelabai perka nuotraukas, t.y. neinvestuoja į nuotraukas, kaip į meną, nes niekas dar iki šiol negalvoja, kad gera nuotrauka - tai tas pats paveikslas. Dauguma mąsto: atėjai, nuspaudei mygtuką – toks čia ir menas. Mes tiems žmonėms aiškinome, pasakojome, kad nėra taip paprasta. Kaip dailininkas dažais, teptuku sustato paveikslą, taip geras fotografas tą patį daro daiktų, tam tikrų personažų pagalba, nes būtent tokio veido žmogus tokioje situacijoje reikš tą. Fotografas piešia objektais, šviesomis ir šešėliais. Kadangi kalbu prancūziškai, visiems susidomėjusiems lankytojams tą aiškinau ir, kas nustebino mane pačią, visiems tai buvo naujiena: „Ach, tu žiūrėk, tikrai!“.

KOKONAS.LT: Kaip galima išpopuliarinti savo vardą?

Nadia Romanova: Reikia rengti parodas, visur kištis, visur dalyvauti, pirktis vietą įvairiose galerijose, kadangi nemokamų galerijų nėra. Kaip bebūtų baisu, bet vardas yra nuperkamas.

Kitas dalykas – kai imama lyginti dailininkų darbus su meninėmis fotografijomis. Paryžiuje atsirado keletas žmonių, kuriems labai patiko mūsų nuotraukos, bet jie verčiau nutarė įsigyti tapybos darbą, nors ir ne taip patikusį. Jų nuomone, paveikslas turi didesnę vertę, jis vienetinis, tai yra „MANO“. O nuotrauka – neaišku, gal kažkas atspaus jų dešimt tūkstančių. Taigi mes visiems parodos lankytojams garsiai aiškinom, kad fotomenas taip pat gali būti vienetinis – po nuotraukomis parodoje buvo rašoma ne tik kaina, bet ir darbų kiekis. Pvz.: „Limited edition – 5 vienetai“. Nuperki vieną už tokią kainą, antras kainuoja jau brangiau, nes jų liko mažiau visame pasaulyje. Paskutinis darbas yra brangiausias, „auksinis“, gali jo ir niekam neparduoti. Jei sutinki mokėti už fotografiją kaip už paveikslą ir nori, kad jis nebebūtų tiražuojamas, kad tai būtų vienetinis darbas – aš galiu taip jį parduoti. Bet žmonės to dar nesuvokia, nelaiko fotografijų išliekamąją vertę turinčiu menu. Todėl mes norime keisti tokią nuomonę, nes darbo fotografija atima ne mažiau nei dailė, tik pasirenkamos kitos išraiškos priemonės.

KOKONAS.LT: Kokie jausmai apėmė grįžus iš Paryžiaus, nusistovėjus pirmiesiems įspūdžiams po parodos atidarymo?

Nadia Romanova: Ten buvo daug nepasitenkinimo, visi iki galo neatlikti darbai badė akis: netobulas darbų išeksponavimas, informacijos apie parodos atidarymą trūkumas ir t.t. Visa tai pasimatė veiksmui įsibėgėjus. Pavyzdžiui, suvoki, kad čia turėjo stovėti kėdė tik tuo metu, kai jau nori ant jos atsisėsti. Tačiau tai vertinga patirtis – kitą kartą žinosime, kaip padaryti įspūdingiau, kad atėję žmonės tiesiog „pasinertų“ mūsų darbuose. Šį kartą tik „pranešėme apie save“, galima sakyti. Grįžus namo blogi įspūdžiai nusėdo, liko tik žmonių vertinimai – galerijoje mes turėjome knygą, į kurią lankytojai galėjo rašyti atsiliepimus.

Dailininko geriausias vertinimas yra piniginis – jei išgraibsto tavo darbus po 100 litų už kilogramą, o jei neišgraibsto ir eilė nestovi – tai toks tu ir dailininkas. Bet jei nežiūrėti tokio materialaus vertinimo – visi žmonės buvo patenkinti, sužavėti ir visi linkėjo viso ko geriausio. Labiausiai man patiko, kad žmonės labai nustebę - geraja prasme. Buvo daug tokių, kurie atėjo jau matę mūsų darbus internete ir nenusivylė, o kiti atėjo tiesiog iš gatvės – ir taipogi nenusivylė, liko patenkinti.

Ilia Izachic-Isaev: Apie Paryžių nieko negaliu pasakyti, nes jo beveik nemačiau, tik paskutinę dieną. O apie parodą - manau, kad buvo toks ramus vanduo ir ta pároda mes lyg įmetėm akmenuką, nuo kurio pradėjo eiti ratilai.

Šiais laikais, kai yra internetas, žmonių nuomonė apie tavo darbus yra daugiau mažiau aiški. Man įdomus pats veiksmas, judesys.

Nadia Romanova: Vis dėlto Paryžius yra ganėtinai išlepinta vieta parodomis, visokiais kultūriniais įvykiais, ten labai daug kas vyksta. Ir kai atėję žiūrovai taip palankiai priėmė mūsų meną, tai man buvo didžiulis įvertinimas - šitai galima rodyti plačiąjame pasaulyje, ne tik vietiniuose žurnaluose ar draugų ratelyje. Jei ir buvo kokių abejonių savo kūryba, tai jų nebeliko, psichologinis suvokimas, kad turiu tuo užsiimti toliau – tokia šios parodos pasekmė.

Ilia Izachic-Isaev: “Įvykis, megaįvykis, Paryžius…” - aprašiau savo blog’e – ir jau visi reaguoja – VAU! Kita vertus, kokiam paryžiečiui tai vienodai rodo - dar viena eilinė paroda jo mieste. O iš trečios - mano pusės - norėčiau su savimi sutarti taip, kad kiekvienas įvykis man taptų maloniu. Aišku, dėl to aš neėmiau riesti nosies, tiesiog noriu geriau gyventi, tapti socialiai finansiškai pajėgiu, kad nebereiktų galvoti apie pinigus ir galėčiau nevaržomas kurti.

Nadia Romanova: Tai dalis socialinio žaidimo. Pvz, sutinki pažįstamą gatvėje, o jis ir klausia, kur buvai dingus. O tu atšauni, kad Paryžiuj prapuolei, savo personalinę parodą vežei - jo veidas ištįsta iš nuostabos ir jauti, kaip jo akyse tu ir tavo darbai įgauna didesnę vertę. Man mano pačios darbai po parodos Paryžiuje netapo gražesni, bet kitiems jie tampa vertingesni. Deja, su menu tai neturi nieko bendro.

KOKONAS.LT: Žvelgiant į ateitį: ar planuojate naujas parodas, ar su ta pačia bandysite apvažiuoti pasaulį?

Nadia Romanova: Ir taip, ir taip. Jei ryt neturėsiu pinigų naujoms parodoms, aišku, vešiu tą pačią, nes ji jau paruošta ir yra daugybė žmonių, kurie jos dar nematė. Vėl viskas susiveda į pinigus, į marketingą. Jei kyla naujų idėjų – nieko negalvoju, bėgu ir įgyvendinu jas. O parodos rengiamos tuomet, kai leidžia finansai. Tai ir visas skirtumas.

KOKONAS.LT: Ačiū už pokalbį.