Foto: Vytis Šulinskas

Su aktore Ieva Zelionkaite kalbėjome ne apie teatrą, vaidybą ar spektaklius. Mus labiau domino "Laimingų žmonių" sukūrimo idėja, bendraminčių ratas ir galimybė veikti tai, kas teikia pasitenkinimą ir įkvepia kitus.




KOKONAS.LT: Kaip kilo „Laimingų žmonių" idėja?

Ieva Zelionkaitė: Pati pradžia, tiksliau - pavadinimas, kilo dar savanoriškoje emigracijoje. Mes su vyru (režisieriumi Arvydu Lebeliūnu) prieš aštuonerius metus buvome išvažiavę į Vankuverį (Kanada), kaip patys sakėme, „pakeisti kraujo". Nepagalvojome, kad tas „naujo kraujo įliejimas" kainuos tiek daug dvasinių išgyvenimų. Tai buvo tikras jausmų patikrinimas. Vieni išvažiuoja ir sulig ta diena gali nutraukti saitus, o kitiems nėra taip paprasta. Kanadoje pragyvenome 4 metus. Pusantrų metų man buvo adaptacinis periodas, o jau kai ruošėmės grįžti, jaučiau, kad dar metai, ir nebenorėčiau grįžti į Lietuvą.

Gyvendami Lietuvoje, turėjome terpę, kurioje buvom tvirtai įaugę. Su tam tikrais žmonėmis kasdien gerdavome kavą, diskutuodavome, tai buvo neatsiejama kūrybinio gyvenimo dalis. Išvažiavę iš Lietuvos vis pagaudavom save, kad gyvenam prisiminimais, praeitu laiku, nes reikėjo vėl viską kurti iš naujo. Būnant prieraišiam, tai labai sunku. Teko tai pripažinti. Ir ėmėm svarstyti, kas yra žmogui laimė? Kas yra laimingas žmogus? Diskutuodami nutarėm, kad laimingas žmogus yra tas, kuris kuria, ir nesvarbu, ką jis kuria. Net buhalteris, jeigu jam patinka jo darbas, jis užsiima kūryba - dėlioja skaičiukų mozaiką. Ir ta dviejų žodžių samplaika mums ėmė patikti, sakom - geras būtų pavadinimas.

Grįžę Lietuvą radom labai pasikeitusią. Arvydas tik grįžęs iškart rado savo nišą, man buvo gerokai sunkiau. Mus pasitiko vartojimo manijos apimta Lietuva. Atrodė, kad peršokom laiką. Viskas susimaišė. Gyvenant Vankuveryje aš net buvau nustojusi dažytis - ne todėl, kad laikiau save negražia, bet kitaip pradėjau suvokti moterišką grožį, ta daugianacionalinė kultūra mane stipriai paveikė, susižavėjau kiniečių kultūra, gavau daug naujų impulsų, kurie sudėliojo visai kitas vertybes. Buvo nuostabu patirti, kaip šitiek daug kultūrų gali klestėti ir sutarti vienoje šalyje, neprarasdamos savo savasties. Būtent Kanadoje tapau pilietiška. Ėmiau suvokti, ką tai reiškia gerbti įstatymus, jaustis piliečiu. O Lietuvoje atrodė, kad visuomenė tikrai tapo Maximos šūkio “apie viską pagalvota” auka ir pati jau nebegalvojo, o kažkas galvojo už ją.

K: Kas Lietuvoje trukdė jaustis piliete?

I.Z.: Tai priklauso nuo šeimos. Aš užaugau nepilnoje šeimoje, kur nebuvo ugdomi tokie dalykai. Iki 15 metų iš viso nežinojau žodžio „Dievas", užaugau prie Lenino portreto. Mano mama užaugo sovietiniuose vaikų namuose, todėl neturėjo to dvasinio pamato, kurį būtų galėjusi įskiepyti ir man. Iki Kanados gyvenau teatru, kūryba - aš tuomet taip galvojau. Grįžau labai pasikeitusi. Visų pirma tikriausia todėl, kad jau buvau mama.

Visuomenė Kanadoje yra subrendusi. Šalyje 70 procentų gyventojų yra suvažiavusių iš kitų šalių: azijiečiai, indai, kinai, tačiau nuostabu matyti, kad visus juos vienija bendras dalykas - jie laikosi tenykščių įstatymų. Parkuose nepamatysi besimėtančių šiukšlių, paprastam žmogui rodoma pagarba. Virėjas ar santechnikas ten yra labai gerbtinos specialybės. Aš pati, dirbdama kavinukėje, buvau gerbiamiausias žmogus visame ofisų pastate. Dėl to, kad visi įvertindavo mano darbą, su visais kasdien pasilabindavau, pakalbėdavau, paatviraudavau, žinojau vos ne visų lankytojų vaikų vardus. Kanadiečiai be galo vertina paprastą darbą, tai atspindi ir panašūs atlyginimai.

Pradžioje su vyru bandėme priešintis tam, kas vyksta Lietuvoje, norėjosi kovoti, pradedant šunų išmatomis parkuose (juk parkai ne tik šunims, bet ir vaikams žaisti), jau nekalbant apie valdžios darbus. Paskui apėmė bejėgystė. Tada supratom, kad su vėjo malūnais nepakovosi, turi pradėti nuo savęs ir dirbti tai, kas teiktų malonumą ir kaip žmogui, ir kaip kūrėjui. Tai bendravimas. Pavyzdžiui, savo vaiko kambario taip ir neprisiruošiu sutvarkyti, o jo klasėje su kita mama, iki tol man visai nepažįstama moterimi, šiemet padarėme traukinuką, aplikaciją ant sienos. Ir apėmė toks dvasinis katarsis! Tas jausmas - paprastas pavyzdys, kas yra tie laimingi žmonės. Energijų pasikeitimas. Štai tokia ilga priešistorė - išnešiotas, išjaustas pavadinimas.

K: Sakai, jog „Laimingi žmonės" - embriono stadijos kūdikis?

I.Z.: „Laimingi žmonės" susikūrė pernai, liepos 7 dieną. Tai ilgų savaitgalinių pokalbių besėdint pirtyje, po to gurkšnojant arbatą, rezultatas. Sėdėdavome, kalbėdavome, fantazuodavome, kurdavome, kol galutinai subrendomd ir pasakėmd: “Viskas, ryt darom”. Pernai metais tik vieną spektaklį pastatėme, šiemet planuojame plėstis, jau paruošėme du spektaklius.

Mūsų komandos branduolys – mano, kaip aš vadinu, “geležinė” draugė Rita Malakienė ir aš. Mes kartu nuo ketverių metų. Rita - visiška mano priešingybė - ramaus būdo, išlaikyta, aš - stačiokė. Tikras in-jan‘is. Kol kas mums pavyksta keistis energijomis. Tikiu, kad taip ir bus. Juolab, kad aplinkui jau buriasi nuostabi bendraminčių komanda. Turime ir, kaip mes juokaudami vadiname, neetatinę meno tarybą, į kurią kreipiamės iškilus įvairiems klausimams. Tai lyg mūsų referentinis ratas – žmonės, tiesiogiai nesusiję su mūsų veikla, tačiau jų patarimai tiesiogiai įtakoja mūsų sprendimus ir rezultatus.

K: Kodėl tai yra ne teatras, o atskiras produktas - „Laimingi žmonės", kurie turi savo internetinį puslapį, aktyviai bendrauja Facebook‘e su savo gerbėjais ir t.t.? Ar tai yra modernus būdas parduoti meną?

I.Z.: Pradėjome nuo teatro, nes teatrą geriausiai išmanome. Mūsų galutinis tikslas nėra vien teatro produktas. Įkūrėme tokią įmonę, kad galėtume daryti tai, kas mums patinka. Mes net turime savo šūkį, kurio niekaip negalime išversti į lietuvių kalbą: „make it happen". Nerandam gražaus atitikmens. Bus projektas, kuris mums patiks, ir mes jo imsimės, nesvarbu, kad tai bus ne teatras. Tarkim, kopimas į Kilimandžarą, kad pakabintume ten drobę. Tai gali būti bet kas. Tai turi būti susiję su kūryba. Esame paruošę porą kino projektų, tačiau juos dar reikia vystyti, labai daug dirbti. Ir, aišku, reikia pinigų. Kita sfera - norime daryti bendrus socialinius projektus. Norisi ir kitaip įprasminančios veiklos, ne tik teatro. Bet kol nieko nėra, neverta apie tai kalbėti.
Mes turime pilkąjį kardinolą - Regimantą, marketingo 'asą', kuris mus veda visokiais keliais, padeda savo patirtimi, įžvalgomis. Pradžioje jis žiūrėjo skeptiškai, bet mes jį prisikalbinome. Čia kaip su sodu - pasodinus obelį negali norėti, kad obuoliai iš karto užaugtų, turi prižiūrėti, puoselėti, skiepyti, ir tik tada pradeda vesti vaisius. „Laimingi žmonės" - tai prasmingas dialogas tarp visų čia dirbančių ir mūsų žiūrovų.
Pastaruoju metu nebesuprantu, kas yra menas. Man dabar bendravimas yra aukščiausios prabos menas. Mokėti bendrauti su žmogumi, būti su žmogumi, nesvarbu, ar tai tavo šeimos narys, ar gatvėje sutikta babytė. Šiuo metu daug kas deda į šuns dienas facebook‘us ir panašius socialinius tinklus. Man labai patiko Vytauto Žalakevičiaus frazė, kurią radau naujausioje knygoje apie šį režisierių: „Mes taip neatleistinai retai bendraujam. Lyg gyventume tūkstantį metų". O tais laikais, kai jis taip mąstė, net nebuvo interneto! Viskas prasideda nuo bendravimo šeimoje. Kiek dabar šeimų prie stalo kartu pusryčiauja ar vakarieniauja? Tegu būna tai facebook‘as galų gale! Bet jei tai mane įkvepia - kodėl gi ne?
Beje, „Laimingų žmonių" logotipą sukūrė Gediminas Skrandis-Banaitis jau prieš trejus metus! Tačiau mes vis neturėjome laiko pradėti šią veiklą. Buvome per daug užsiėmę savimi.

K: Ką tai reiškia?

I.Z.: „Užsiėmę savimi" - tai yra toks mąstymas: „pinigų nėra, viskas blogai, amžinos problemos...". Iki kol vaikui - infekcinis plaučių uždegimas. Tuomet imi mąstyti: „Dieve, viskas yra gerai, čia tik plaučių uždegimas!", nes sesutė nuveda į skyrių, kur vaikučiai patys nebekvėpuoja be palaikančios aparatūros. Čia toks, sakyčiau, vietinis pavyzdys. Lygiai taip pat galima mąstyti apie visą pasaulį, ne vien savo šeimos plotmėje. Viskas priklauso nuo tavo pasirinkimo, kas tu esi, kuo tu nori būti, ką veiki, kokia tavo buvimo prasmė.

Iš visų jėgų stengiuosi  nebedejuoti ir ryte pabudusi verčiau pasakyti „labas rytas, štai ir aš", užuot keikusis. Tada nudirbti mažus darbelius ir niekam neleisti išvesti manęs iš pusiausvyros. Nes nerimas taip pat yra savotiška epidemija. Beprasmiška epidemija.

K: Ačiū už pokalbį.