Rūta Antanaitytė

Ar, žiūrėdami kostiuminius filmus, kada susimąstėte, kaip jaučiasi aktorės, dėvinčios milžiniškas sukneles? Galbūt pagalvojote: „kiek darbo čia įdėta...“ ir norėjote pamatyti visas siūles? Dabar tam turite progą. Galite apsimesti studentu ir mokėti tris litus, bet patikėkite – pilna šešių litų kaina išėjus iš parodos „Karalienės Viktorijos laikų mada“ neatrodys vertesnė „latte“ kavos puodelio. Pajusite didelį dėkingumą tokiems kolekcininkams kaip Aleksandras Vasiljevas - už tai, kad pamalonino lietuvius šia paroda. Ir norėsite dar. Ir dar. Tai lyg jautriausias prisilietimas prie belle epoque – gražiosios epochos. Stebėdamas truputį laiko apgadintus kruopštutėlius siuvinėjimus, plonyčio šilko klostes, aukštos kokybės medžiagas, tais laikais įperkamas tik menkam procentui visuomenės, tikrai nejučia pradedi galvoti apie smulkutes korsetų suspaustas moteris, kurios dėvėjo šiuos rūbus, avėjo trisdešimt antro dydžio batus, vėdavosi perlamutro vėduoklėmis ar žiūrėjo į sidabrinius veidrodėlius, kurie dabar esti sudėti po stiklu. Skambanti fortepijono muzika, girgždantis Radvilų rūmų parketas tik dar labiau sustiprina prašmatnaus XIX amžiaus pokylio įspūdį. Net ir eksponatų apibūdinimai nepaprastai gražūs ir įkvepiantys, kaip antai „Pipirmėčių spalvos šilko taftos suknelė trumpomis rankovėmis“. Gražu. Tai tarsi istorijos pamoka, tik iš kitos pusės, nei esame įpratę suvokti istoriją. Per moterų aprangos ypatybes ar tualetinio stalelio turinį. Nuoširdžiai sakau – pakvėpuoti tuo oru verta.

P.S. Prieš atkeliaujant į Vilnių, paroda „Karalienės Viktorijos laikų mada, 1830-1900 m.” buvo surengta Paryžiuje, Londone, Briuselyje, Rygoje, Maskvoje, Stambule, Sidnėjuje, Honkonge, Tokijuje, Santjage.