Kristina Stankevičiūtė

Ši beprotiškai atšiauri ir šalta žiema, atrodo, niekada nesibaigs. Štai ir vėl pranašaujamas atšalimas, sniegas, plikledis ir kiti baisumai, kurių akivaizdoje pradedi nebesitikėti, kad kada nors ateis tas išsiilgtasis pavasaris.

Jei ir jus ima lankyti tokios niūrios mintys, labai rekomenduojame aplankyti Baltijos šalių keramikos parodą “Pavasaris 2010” Kaune, Keramikos muziejuje. Pavasaris joje žėri visomis savo spalvomis ir temomis: čia išvysime ir gražuolę, suvyniojusią į savo plaukus daugybę vyrų, ir dviejų galvas pametusių torsų – moteriško ir vyriško – pokalbį, ir keletą tiesiog šiaip sau moteriškių, skleidžiančių savo kerus prieš visus – ne tik vyriškos lyties žiūrovus; kai kurie vyrai būtent pavasarį tampa raguotais; šiuo metų laiku, kaip žinoma, nubunda ir kačių bei katinų jausmai: keramikų katės apsivynioja kaklus romantiškais žaliais šalikėliais ir nuo užplūdusių išgyvenimų slepiasi gėlių vazonuose, o katinai, kaip tikri vyrai, traukia meškeres ir išsiruošia žvejybon; seksualumu alsuoja neabejotinai fališko silueto kompozicijos (kažkodėl sudėliotos į trejetą – aistros protrūkius provokuojantis ženklas, tačiau objektai – labai jau dygliuoti...); pavasaris – kūdikių atėjimo metas, pastarieji – baltučiai ir gražūs, kaip ir bet kuriuo kitu laiku atkeliavę kūdikiai, tačiau pavadinimas “Tabulia raza” tarsi teigia nepaprastą jų išskirtinumą; pavasario kavutė skaniausia su ledais, ir ypač – iš dangiškų puodelių; pavasarį dažniausiai girdime tik tai, ką norime girdėti; meilės poreikis pavasarį taipogi didžiausias – nesant jokio kito parankaus objekto, išpažįstame meilę tėvynei – From Lithuania with love; šiltomis pavasario naktimis, kai širdies nerimas neleidžia miegoti, užplūsta prisiminimai apie praėjusius pavasarius, praėjusias meiles, gražias sukneles bei žavesio akimirkas; būtent pavasarį, tik atšilus orui, akį labiausiai traukia vis dar iš po storų megztinių pradedančios šmėkščioti tatuiruotės; bobausiai iškelia savo kepures, kurias užpuola pirmoji drugelių (arba kandžių) vada, ir net jūros kriauklės atoslūgyje atkiša saulutei žiemos išvargintus šonus. Pavasarinio moterų grožio priblokšti vyrai vos bepasėdi ant suolelio – virtuali realybė jiems atrodo lengviau pakeliama; ir tik patys rimčiausieji sugeba išlikti susikaupę, galvodami apie svarbiausias žmonijos problemas – tokias kaip globalinis atšilimas. Tuo tarpu visų likusiųjų pastangas nuveikti ką nors solidaus geriausiai atspindi kompozija “Begalvis”.

Skelbdami pavasarį anksčiau net už Kaziuko mugę (parodos atidarymas įvyko vasario 26 d.), Baltijos keramikai susiburia jau ketvirtą kartą. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Švedijos menininkų kūrybą bus galima apžiūrėti dar visą mėnesį, ji, anot parodos rengėjų, “atskleidžia šiuolaikinės keramikos vaizdą ir išreiškia nūdienos tendencijas bei prioritetus Lietuvoje ir Baltijos šalyse”. Kalbant apie pastaruosius (tai yra, tendencijas ir prioritetus), neprofesionalia meno mėgėjo akimi pavyko pastebėti štai ką: lietuvių keramikų darbai – konkretesni, dekoratyvesni ir gerokai nutolę nuo pirmosios bei tradicinės keramikos paskirties, t.y. vazų gėlėms bei kitiems dalykams talpinti, netgi virtę mažąja skulptūra. Tuo tarpu ‘užsieniečių’, ypač švedų, darbai – abstraktesni, lakoniški, labiau akcentuojantys vaizduojamą objektą, o ne jo pasakojamą (ar implikuojamą) istoriją, ir nuo vazų bei vazonų protėvių nutolę dar labiau nei mūsų tautiečiai. Gerai tai ar blogai, paliekame spręsti jums patiems, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vazų šioje parodoje taip pat galima rasti. Ir dargi visai neblogų.

Subjektyvią ironiškiausio objekto nominaciją teikiame kompozicijai ‘Pokalbis’, romantiškiausią – katei su žaliu šaliku ant kaklo, o įnoringiausiu modeliu objektyviai skelbiame meškos galvą – ją nufotografuoti pavyko tik iš penkto karto!