Jeigu jūs, kaip ir mes, nieko nesate girdėję apie Mėnulio Katiną, būtinai užsukite į Baltijos gintaro meno centrą Vilniuje, kur šiuo metu galima susipažinti su šiuo ‘žvėrimi’.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jo paties galerijoje greičiausiai nepamatysite – tik jo darbus. Mat Mėnulio Katinas iki 1994-ųjų metų buvo Raimundu Padlecku, ir būtent jo juvelyrikos darbų parodą šiuo metu galima išvysti minėtame gintaro centre šv.Mykolo g. 12.

Nors paroda vadinasi “NeseNI DArbai”, taip akivaizdžiai įprasminant Nidą, pats menininkas teigia, kad tai – jausmų bei įspūdžių paroda. Jausmų objektas – Nida, o įspūdžiai – iš šiemet vasarą Virginijos ir Kazimiero Mizgirių galerijos Nidoje organizuotų kūrybinių dirbtuvių, kuriose dalyvavo ir Mėnulio Katinas.

Pagrindinis parodos herojus – mažytis sidabrinis katinėlis, menininko simbolis ir, kaip galima spėti, antrasis “aš”. O vyraujanti tema – jo santykis su Nida, kuri užvaldo visą menininko esybę. Menininkas sako, kad Nida jam – viena sakraliausių vietų žemėje, ji – arčiausiai dangaus. Nida – ir Juodoji upė, iš kurios Katinas geria, semiasi energijos bei gėrio, ir vieta, iš kurios šventi katinai keliauja į dangų, ir kartu – linksmų šėlionių bei “durnysčių” prieglobstis. “Daugiausiai kultūros Lietuvoje randu Vilniuje ir Nidoje – tai kultūrinis dipolis” parodos atidarymo metu sakė juvelyras.

Tokie rimti pareiškimai tartum leistų tikėtis rimtų, solidžių, galbūt net sakralumu dvelkiančių darbų, tačiau nieko panašaus čia neišvysime. Visi kūriniai – žaismingi, neįpareigojantys, tikrai ‘katiniški’. Vis dėlto susimąstyti  skatina ir menininko pasirinktos medžiagos, ir jų sugretinimas, ir tai, ką jos vaizduoja. Mat šalia pagrindinių darbo medžiagų – sidabro ir gintaro – naudojamas natūralios spalvos kartonas, kuris tampa smėlio, žemės, oro simboliu. Toks netikėtas spalvų ir medžiagų derinys tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti atsitiktinis, ar ‘vintage’ mados padiktuotas. Kartonas Mėnulio Katinui reiškia laikinumą – tačiau ne tik perdirbamų žaliavų, antrinio daiktų panaudojimo prasme, kas šiuo metu yra viena iš vyraujančių tendencijų mene. Tai ir gyvenimo, būties bei buities laikinumas, o kartu ir Nidos, kaip unikalaus gamtos kampelio, trapumas, kurį turime be galo saugoti, nes jis – vienintelis.

Kita vertus, kartonas – labai puikiai įvairioms transformacijoms pasiduodanti medžiaga, ir, tinkamai apdorota, gali būti labai tvirta. Parodos atidarymo metu net nugirdome, kad Mėnulio Katinas ruošiasi gamintis iš jo baldus – taigi turbūt jau atspėsime kitos parodos tematiką ☺

O šiai parodai buvo sunaudota apie 10 kartoninių dėžių nuo įvairių prietaisų ir produktų, autoportreto gamybai prireikė apie 20 degtukų dėžučių, ir visas pasiruošimas užtruko apie 4 intensyvias savaites. Iš viso parodoje ‘dalyvauja’ apie 100 katinėlių. Subjektyviu mūsų vertinimu patys gražiausi – ir tikrai objektyviai praktiškiausi – yra į smėlio kalvelę sukritę sidabriniai katinėliai (arba, kaip sakė pats autorius, kopiantys į ‘laimės žiburį’), nes jie visi yra mažyčiai, prie ausies priglundantys auskarai (1 pora sveria apie 1 gramą). Raimundas Mėnulio Katinas užsiminė, kad kartais jų galima įsigyti galerijose – tikriausiai, jeigu užsuksite į Baltijos gintaro meno galeriją parodai besibaigiant, galėsite susitarti, kada, kaip ir už kiek juos nusipirkti.

Negalėjome nepasiteirauti, ar pats Mėnulio Katinas namuose laiko katę. Deja, ne, mat mažyčiame bute Vilniuje, kur šiuo metu gyvena, nėra nei vietos, nei galimybių rūpintis gyvūnais. Tačiau ankstesniuose juvelyro namuose gyveno net 2 katės. Ką gi – tikram katinui draugija nebūtina, jis visada vaikšto, kur nori. Ypač jei jis – Mėnulio Katinas...

Kristina Stankevičiūtė