Rūta Antanaitytė

Vos įėjus į Kauno paveikslų galerijos parodų salę ir išvydus kėdę su besiilsinčia skrybėle ant atlošo, gali pagalvoti, jog Vytautas čia ką tik prisėdo, tik trumpam kažkur nuėjo, gal priemonių pasipildyti, gal lango atverti. Pamatęs, nors ne – pajautęs „Matau save paveiksle...“ parodoje eksponuojamus kūrinius, sunkiai patikėtum, kad greit bus metai, kai V. Tamoliūnas iškeliavo. Ši paroda ir yra skirta jo atminimui. Tai lyg iki filmo ilgumo sutrauktas jo penkiasdešimt ketverių metų gyvenimas, labiausiai akcentuojant didžiausią aistrą – kūrybą.

Ties pirmąja minėta instaliacija susimąstai, kaip gyveno Vytautas – mindamas žemiškus kilimus, su kiekviena išgauta spalva bandydamas būti arčiau dangaus, arčiau tiesos, arčiau tikrumo. Toje milijardų potėpių apsupty pasijunti toks... menkas, gal net kiek juokingas. Drobės spinduliuoja nepaprastą harmoniją, kuri, kartais gali pagalvoti, nepriklauso šiam pasauliui. Taip pat gali matyti, kaip progresavo Vytauto technikos – jis juk žinomas kaip geriausias Kauno brūkšnelių meistras. Nuo storų potėpių dailininkas ėjo prie plonyčių brūkšniukų, o nuo jų – prie imantresnių, vingiuotų linijų. Beskaitydami tikriausiai sakysit – ir aš taip moku. Nemokat, tikrai nemokat...

Klausiat, ar visą gyvenimą Vytautas ir matė realybę iš taškiukų ir smulkučių potėpių? Atokesnėje parodų salės dalyje rasite ir pradžių pradžią – darbus, kurtus neseniai baigus Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, taip pat ir truputį vėlesnius, kuriuose galima įžvelgti ateities kūrybinių tendencijų užuomazgas. Matyt, šis kūrinių atskyrimas pasirinktas neatsitiktinai – gali pagalvoti, kad autorius savo gyvenimą apibrėžė intervalais „iki“ ir „po“. Kas stovi tarp šių dviejų žodžių? Tikėjimas. Mat viename interviu pats dailininkas atskleidžia, jog būtent tikėjimo atradimas padarė tiek jam, kaip asmenybei, tiek jo kūrybai milžinišką įtaką. Stovint prieš drobes nejučia pagalvoji, kad tame „po“ periode jam viskas ėjosi paprasčiau – nebereikėjo jokių pompastiškų pavadinimų, sunkių spalvų. Tik ramybė, tik suvokimas, kad atrasta, ko gan ilgai ieškota, tik jausmas, kad viskas visiems įrodyta. O paskutiniai paveikslai – su aiškia mirties nuojauta. Pažiūri į tą paskutinį triptiką, pasisuki eiti ir pagalvoji – būk arčiau Dangaus, Vytautai.